Categories
Uncategorized

Verslo idėja #10: Falafelinės pagal taisyklę pigu, kokybiška ir populiaru

Kalbėdamas su savo draugu, kurio tėvai yra verslininkai, išgirdau receptą, kurį jis išsakė kaip kelią į sėkmingą verslą Lietuvoje. Jo teigimu, nesvarbu kokią verslo idėją ar nišą paimsime, jei prekė ar paslauga atitiks 3 kriterijus: patrauklią kainą, kokybę ir bus populiari, tuomet negeneruoti pelno yra tiesiog neįmanoma. Jis populiarumu labiau laikė platų vartojimą, pavyzdžiui, kasdienes prekes nei tai kas šiuo metu madinga.

Aišku gryna teorija sakytų, kad šie trys dalykai nesuderinami – jei orientacija yra patraukli kaina, vadinasi ji pasiekiama kokybės sąskaita ar atvirkščiai, o išgauti prieinamą kainą ir kokybę itin didelių gamybinių pajėgumų dėka negali eilinis smulkus ar vidutinis verslininkas*. Tačiau kadangi šio blogo tikslas yra pelningos verslo idėjos ir kadangi pagrindinė orientacija yra praktinė, tai kai verslo idėja yra kainos ir kokybės požiūriu lyginama ne su visa rinka ir visais konkurentais, o “kasdieniškai”, t.y. uždarai ir fragmentiškai, turint nepilną informaciją arba tik tą, kuri domina (t.y. dalimi tos rinkos ar net dalimi konkrečių tos srities prekių ar paslaugų ar netgi – tik viena tos srities preke ar paslauga), tada šie 3 komponentai gali koreliuoti. Aš įsitikinęs, kad falafelinės kaip verslo idėja atitinka pigu+kokybiška+populiaru. Ir nors pati idėja sena kaip vos ne visas bendražmogiškas pasaulis**, tačiau Lietuvoje neprigijusi.

Falafeliai yra street food kultūros dalis. Tai produktas iš avinžirnių naudojamas kaip mėsos pakaitalas, ypatingai populiarus Artimuosiuose Rytuose. Kaip nurodo Wikipedia, falafelis yra laikomas nacionaliniu Egipto, Palestinos ir Izraelio patiekalu. Toliau Wikipedia mini, kad šis valgis kartu su humusu dažnai laikomas taikos simboliu, o taip pat ir tiltu tarp Izraelio ir Palestinos gyventojų.

Su falafelinėmis esu susidūręs Paryžiuje ir Norwitche. Falafeliai patiekiami arba pitoje (kaip “kišenėje”), arba susukti į flatbread‘ą, arba lavaše kaip kebabas. Taip pat ypatingai skanu juos valgyti su salotomis ar raugintomis daržovėmis pagardinant padažais, ar kitais patiekalais. Nors falafeliais prekiaujama ir Vilniuje, Vokiečių g., tačiau pats nesu matęs jokios kilnojamos falafelinės kur nors miegamajame rajone siekiant neišpūsti kainos (analogiškai kaip siekia daugelis kebabinių savininkų). Tik rašydamas šį įrašą, išsi’google‘inau puikų vmgonline strapsnį, kuriame aprašytos kelios tokios. O kartu ir kebabus bei falafelius po vienu stogu parduodanti Tarbushi Bistro.

Kad ir kaip būtų, per šią įdėją aš noriu parodyti kad galima derinti kainą, kokybę ir populiarumą tarpusavyje ir tikiuosi paskatinti, kad šios kombinacijos junginio (ir jo maksimizacijos) siektų kuo daugiau išradingų verslininkų turinčių savą verslo idėją Lietuvai ar pasauliui. O jeigu man nepavyks parodyti šios dermės (pigi kaina+gera kokybė+populiarumas), tai tikiu, kad tai nedeskridetuos pačios galimybės. Ir labai kviečiu mane pataisyti, jei toliau skaitant šį įrašą rasite idėjos spragų ar neatitikimų pagal kriterijų kurį nurodžiau.

Taigi, falafelinės atitinka pigu, kokybiška (maistinga, skanu) ir populiaru kaip alternatyva kebabinėms. Kebabinės, tarp kitko, irgi gali atitikti šį kriterijų izoliuotai jas palyginus su, pavyzdžiui, picerijomis. Visgi tarp falafelių ir kebabų yra daug mažesnis atotrūkis už kebabus ir picas – jei noriu kebabo, galiu nusipirkti falafelį lavaše ar pitoje kaip pakaitalą ir būti laimingas, jei noriu kebabo ir nusiperku picą esu ne tiek laimingas, nes norėjau visai kito maisto patiekalo ir galbūt kitokios vartojimo patirties, nes pica nėra street food kultūros dalis.

Apsakant kiekvieną kriterijų atskirai:

1. Kodėl pigu? Nes pigiau nei kebabai (t.y. mėsos kaina didesnė nei avinžirnių), o  pardavinėti galima irgi kioskeliuose, vagonėliuose ar mažose ir nebrangiose miegamųjų rajonų patalpose.

Būtų tobula, jei pigios kainos nustatymas būtų pririštas prie aiškaus kriterijaus. Visų pirma, savaime suprantama, tuo atžvilgiu prieš ką konkuruojama (mūsų atveju kebabo kainos), nepersistengiant tiek, kad tai skatintų kebabinių savininkus neadekvačiai mažinti kainas kokybės sąskaita (t.y. siekti kad mėsa kainuotų tiek pat kiek avinžirniai). Tarkim didelis falafelis lavaše gali kainuoti, pavyzdžiui, 1 euru pigiau už kebabą – apie 2.3 euro. Antra – tikiuosi nesitikiu per daug – prie gyventojų įplaukų. Mano siūlymu – prie vidutinio atlyginimo konkrečioje savivaldybėje, o ne visoje šalyje. Juk Vilniaus ir mažo miestelio makroekonominiai pajėgumai skiriasi, todėl net ir vedant šalies vidurkį, mažo miestelio gyventojo pajėgumai greičiausiai liks apčiuopiamai mažesni.

Tiesa – mūsų konkrečiu atveju – taikant šią formulę, verslo sėkmei maksimizuoti, protingiau būtų pabandyti (ypatingai regionuose) pririšti netgi prie minimalaus atlyginimo.***  –

2. Kodėl kokybiška? Tai verslininko pasirinkimas ir įsipareigojimas, nes jei jis aukos kokybę, grius formulė pigu+kokybiška+populiaru=sėkminga (t.y. pelninga ilguoju laikotarpiu). Kiekvieną prekę, taigi ir avinžirnius, galima įsigyti brangiau ir pigiau, kaip ir pagaminti kiekvieną patiekalą, taigi ir falafelį. Bet jeigu nebus kokybiška, vadinasi nebus maistinga arba nebus nei maistinga nei skanu, taigi – jei nepasirūpinta kokybe, vadinasi verslo idėjai sunkiau būti sėkmingai, mat skanumą įvertins visi, o maistingumą didelė dalis sveikatą ir skonį vertinančių ir apie maistą nusimanančių vartotojų, kurių nuomonės ir vertinimai pasieks visus.

3. Kodėl populiaru? Darau prielaidą, kad ne tik sveika gyvensena, bet ir vegetarizmas šiai dienai yra paplitęs reiškinys. Taigi būtent šiai idėjai populiarumą suprantu kaip mėsos pakaitalą, taigi vegetarams ir veganams tinkantį produktą ir kartu sveikesnę alternatyvą tiems, kurie mėgsta kebabo nusipirkti nuvažiuoti vakarais.

Dar daugiau – dabar labai populiaru tarp sveikatingumo ir gyvūnų teisių gynėjų, kuriems mėsa skani, ieškoti maisto pakaitalo, kuris  savo savybėmis kuo labiau atitiktų mėsą (mat, savaime suprantama, mėsa savyje turi ir naudingų savybių). Pavyzdžiui, Lietuvoje jau egzistuojanti „Bad Hunter Foods“  bendruomenė, kuri paskutiniame „ChangemakersON“ renginyje pristatė savo progresą. Kaip rašo kasvyksta.lt jie siekia pasiūlyti „alternatyvą mėsos gaminiams, turinčią tokią pat maistinę vertę, sveiką, ekologišką ir tinkančią ne tik veganams“.

Tačiau šioje formulėje populiarumą galima suprasti ir tiesiog labai plačiu prekės ar paslaugos poreikiu – būtent taip mano draugas jį ir suprato. Pavyzdžiui, tai būtinos prekės kaip maistas, drabužiai, pagrindiniai buities įrankiai, transportas ir taip toliau. Tačiau skirtingų prekių kategorijų ir kiekvienos jų konkurentų yra tokia daugybė, kad populiarumas kaip prekės ženklo žinomumas ir madingumas, kai su kaina ir kokybe viskas OK – nebent ji pririšta ne prie vidutinio, o, kaip mūsų atveju, prie minimalaus atlyginimo savivaldybėje – , bet kuriuo atveju vaidina kertinį vaidmenį pasirenkant kieno gaminama plataus vartojimo prekę rinktis ir tas vaidmuo, mano nuomone, tik didės pasauliui sistemingai ir palengva žengiančiam link ketvirtosios pramonės revoliucijos. Populiarumą kaip madingumą svarbu akcentuoti ir dabar, kadangi pasirinkimo laisvę (pajėgumą pirkti) turintys vartotojai nori tapatintis su prekės ženklo žinute – kokias vertybes atstovauja ir gina, kokią misiją atlieka – jau šiandien (ir norėjo jau vakar).

Tačiau tai kas pasakyta praeitoje pastraipoje yra grįžimas prie teorinio bandymo lyginti su visa rinka arba visa tos prekės kategorijos pasiūla. Visgi, žiūrint kasdieniškiau, mes galime atrasti, kad trūksta to ar ano, pavyzdžiui vyriško stiliaus parduotuvių (arba, tarkim, kažko panašaus į mano Idėja #2), nors yra City men ar Marks&Spencer pasiūla vyrams arba neseniai atsidariusi parduotuvė vyrams VCUP’e.

Be to yra išradingų produktų, kuriuos norisi būtinai išbandyti – o išbandžius galbūt ir prisirišti. Pavyzdžiui, man asmeniškai, originaliai ir skaniai skamba bulviniai vafliai. Nors dar nespėjau paragauti, tačiau užsienyje ragauti mėsiški miltiniai vafliai paliko tokį gerą įspūdį, kad vienos kelionės metu stengiausi grįžti į tą pačią vietą dar kartą. Vaflių namai –  kavinė Ogmios centre, kur galima patirti šią patirtį.

Taip pat yra ir būdas išgauti konkurencinį pranašumą,padarant prekę ar paslaugą labiau prieinamą potencialiems klientams. Tarkim ką sveikatingumo rinkoje pasiūlė Gymplius.lt., t.y. galimybę sportuoti 24/7 kartu siūlant ir be ne pačias geriausias kainas rinkoje.

Tikiuosi šie pavyzdžiai pakankami, kad patvirtintų mano argumentą, jog žiūrint kasdieniškai, o ne teoriškai, panaši rinkos fragmentacija leidžia rasti pigu+kokybiška+populiaru galimybių, o jas radus jūsų verslo sėkmė (t.y. pelningumas) bus garantuota.

Dabar grįžkime kiek atgal ir pažvelkime į populiarumą kaip į plataus vartojimo poreikį. Ir paimkime pasauliniu plataus vartojimo prekių atitinkančių pigu+kokybiška+populiaru pavyzdžių. Pasauliniai brandai būtų:  Lidl, Wallmart ir kiti kainų lyderystę (žemų kainų filosofiją) taikantys prekybos centrai, Zara ar H&M, Ikea, RyanAir ir nemažai kitų.

Išskirime Zara ar H&M: jų kaina gera, kokybė pakankamai gera, o stilius – sakyčiau  – net labai geras. Rūbai tai antra pagal platumą vartojimo prekė po maisto. Todėl jei rūbai yra pigūs ir kokybiški ir populiarūs (prekės ženklas), vadinasi verslas negali nebūti sėkmingas. Taigi žiūrint į populiarumą ir kaip į visuomenės lūkesčius, ir kaip į vartojimo mastą ir potenciją, populiarumas šioje formulėje apibrėžtas daug tiksliau.

Kartu iš šių pasaulinių brando pavyzdžių matome, darant prielaidą kad prekės ženklo patrauklumas (ar patrauklumo atskaitos taškas: pavadinimas, dizainas, įmonės misija, ir kt.) yra normos ribose, kad pigi kaina ir gera kokybė kasdienėms ir plataus vartojimo prekėms yra daug lemtingesnė, . Neskaitant mažos dalies mainstream hitų, kuriems tapti reikia ir daug palankių tiesiogiai nuo jų nepriklausančių išorinių faktorių, t.y. grynos-sėkmės.  

Tačiau žiūrint ne iš gamintojo, o iš smulkiojo verslininko arba tarpininko pusės, populiarumas tampa vis svarbesnis. kadangi veikla nesusijusi su prekės tiekimu kitiems pardavėjams, vadinasi ne prekės savikaina ir pardavimo mastai svarbiausi sėkmei, o klientų pritraukimo kaštai ir bendras pelnas per tą patį laikotarpį. O klientų pritraukimo skatinimui svarbūs tokie dalykai kaip klientų aptarnavimas, falafelių pakuotė ir pateikimas ir jo patrauklumas, pavyzdžiui, gaminti matant klientui ir kitus labiau marketingui priskiriamus aspektus – t.y.  siekti, kad ne tik falafelis bet ir visas pardavimo procesas – kliento patirtis – būtų įsimenanti ar net įkvepianti, t.y. skatinanti rekomenduoti draugams ir grįžinėti pačiam. Kadangi produkto kaina santykinai nedidelė, o pagrindinis verslininko siekis generuoti pelną ir plėstis, svarbu tuo rūpintis tik tiek kiek tai šiuos siekius didintų. Taigi nesiūlau smulkiam verslui kurti jo galutinius kaštus išpūčiančių „patirčių“ klientams neturint konkretaus įsitikinimo, kad tai (mažesnė gryno pelno už vieną falafelį kaina) padidins pardavimus tiek, kad grynas pelnas bus didesnis (nebent tai socialinis ar socialiai atsakingas verslas).

Verta prisiminti, kad nuoširdi pardavėjo/-os šypsena ir bendravimas falafelinės kaip smulkiojo verslo esmei tinka labiau už kažką kas yra minimalizmo ir simplicizmo priešingybė.

O ką manote jūs apie tai, kad verslo idėja atitinkanti pigu+kokybiška+populiaru negali nebūti sėkminga (t.y. pelninga) Lietuvoje?

* Kelias į masto ekonomiją egzistuoja randant partnerių kombinuotiems užsakymams (taip iškart po nepriklausomybės atgavimo darydavo turgaus prekeiviai, keliaudami į Turkiją, Indiją, Kiniją ar kitur pirkti rūbų). Šiais laikais tai įmanoma padaryti ir virtualiai, randant partnerių jungtiniams pirkimams iš kitų šalių.

Dropshipinas – taip pat puiki galimybė kalbant apie e-pardutouves.

** Pagal labiausiai pripažintą versiją – prieš tūkstantį metų Egipte. Nors yra svarstymų apie jo atsiradimą dar Senovės Egipte – sukurtą arba izraeliečių jų vergystės metu arba pačių senovės egiptiečių.

*** Be jokių “primetimų” ar kitų spekuliacijų dėl minimalios algos ir minimalių įplaukų neatitikimo dėl savadarbysčių ir pinigų juodojoje rinkoje. Kadangi a) tai neapskaičiuojama; b) jos yra rašytos ant vandens – nepastovios, neturi ilgalaikių garantijų; c) Svarbiausia – privalu žiūrėti kiekvieno verslininko ir valstybės gyventojo ilgojo laikotarpio interesų, t.y. prieš tai sistemiškai kovoti (jei tiesa, kad a) sisteminga kova sėkmingai vykdoma iki pat aukščiausių pareigybių b) valstybės įplaukas skirstančių valdininkų kompetencija ir sąžinė bei išmintis yra tinkama. Valstybės valstybiškumu ir tarnautoju profesionulamu taigi ir sąžiningu ir efektyviu lėšų skirstymu bendroms reikmėms yra tikima, o moraline nuostata sistemiškai naikinti skurdą ir jo priežastis neabejojama.) Ypatingai kai tai suderinta su „visi moka, visi gauna“, t.y. skandinavišku socialdemokratijos modeliu. Jį Lietuvoje deklaravo G. Paluckas kandidatuodamas į partijos pirmininko postą.)

A_Falafel_shop

Šaltinis: wikimedia.org

P.S. Šio įrašo idėja gali būti vystoma ir ateityje. Tam prisiruošus, šis įrašas bus papildydas, o tai kas papildyta pažymėta ir atskirta nuo šio originalaus įrašo.

Jei norite prisidėti prie šios idėjos vystymo ir jūs ar padiskutuoti apie ją plačiau, rašykite savo įžvalgas komentaruose arba 100verslininku@gmail.com

Nori įgyvendinti šią idėją arba žinai kam ji galėtų būti įdomi? Pasidalink šiuo įrašu!

Mūsų Facebook: https://www.facebook.com/100verslininku/ Mūsų Linkedin: https://www.linkedin.com/company/100verslininku/

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s